Visą savaitę prieš rudens atostogas istorijos, dorinio ugdymo (tikybos}, geografijos pamokose buvo kalbama apie pagrindinę rudens šventę – Vėlines. Baltų gentys tikėjo, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri niekur toli neiškeliauja: lanko gyvuosius ir su jais bendrauja. O dažniausiai jos tą daro tamsų, niūrų ir šaltą rudenį. Vėlinės dar žinomos kaip Ilgės. Tai senoviškas Vėlinių pavadinimas, kuriame telpa ilgesys ir mirties nuojauta. Vėlių dievu laikomas Žemininkas – požemio ir mirusiųjų dvasia.

6a ir 6d klasių mokiniams integruota istorijos, tikybos ir geografijos pamoka „Vėlinės – Ilgės“ vyko senosiose Jurbarko kapinėse. Žygiuodami į kapines , sustojome prie Bišpilio piliakalnio, kur istorijos mokytoja D. Juščienė papasakojo kaip čia kūrėsi gyvenvietė, kaip ši vieta susijusi su kapinių atsiradimo istorija. Kapuose aplankėme atmintinas vietas, susijusias su mūsų krašto svarbiais įvykiais. Visus sujaudino tikybos mokytojos R. Greičiūtės pasakojimas apie koplytstulpį, kuris skirtas negimusiems kūdikiams . Tai vienintelis toks paminklas Lietuvoje. Geografijos mokytoja O. Unčiurienė papasakojo apie įvairių religijų žmones, kurie ilsisi šiose kapinėse. Istorijos mokytoja pasakojo apie koplyčią, apie žmones, kurie nusipelnė mūsų kraštui.